GRAŽINOS VITARTAITĖS

Jubiliejinė tapybos paroda

SUSTOJĘS LAIKAS

2012 m. rugsėjo 26 – spalio 13 d.
Parodos atidarymas rugsėjo 26 d. (trečiadienį) 17 val.

Gražina Vitartaitė

 

Gražina Vitartaitė gimė 1942 m. spalio 3 d. Panevėžio pajono Krekenavos miestelyje. 1966 m. ji baigė tapybos studijas Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). 1967 m. įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą. 1971-1989 m. ji – Vilniaus dailės instituto tapybos katedros vyriausioji dėstytoja, docentė, katedros vedėja. Dailininkė yra surengusi apie 40 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Ji – aktyvi kolektyvinių parodų dalyvė. 1984 metais Gražinai Vitartaitei suteiktas Lietuvos nusipelniusios meno veikėjos garbės vardas. Menininkė gyvena Vilniuje.

 

Dailininkė apie save:

„Sustojęs laikas, tai poetiškas požiūris į tikrovę, praeitį ir dabartį, leidžiantis žiūrovui patirti tapybinių bei muzikinių dermių vienybę ir jos improvizaciją. Manau, kad tokia raiška turi prasmę – veda į savęs pažinimą, kai paveikslo vidinis pasaulis patraukia žiūrovą, tarsi priverčia stabtelėti apmąstymams prieš visagalį laiką.
Tapyba man yra ir muzika, ir poezija, ir filosofija. Pirmiausia tai jausmas, kuris atrandamas akimirkos žavesy, muzikiniame ritme, apmąstymuose, santykyje su žmogum, jo aplinka ir būtimi. Mėgstu natiurmortą, peizažą, kuriems impulsą suteikia būtent gamta. Ji traukia paslaptimi ir grožiu - tiek detalėmis, tiek visuma ir harmonija.
Kūrybiniame procese atsiranda daug improvizacijos, ir daug kas paliekama žiūrovui. Bet koks neišgyventas, netikras jausmas – aiškiai matomas, ir čia negali būti melo. Žiūrovas-teisėjas“.

 

Menotyros mokslų dr. doc. Nijolė Tumėnienė:

„Gražina Vitartaitė išsiskiria iš kitų mūsų tapytojų pirmiausia tuo, kad jai gamta yra svarbiausias įkvėpimo šaltinis. Ir tai netrukdo dailininkei laisvai improvizuoti, kurti įtaigius moderniškus fantastinius vaizdus, derinti tradiciją su konceptualiu nūdienos mąstymu. Meistriška kelių sluoksnių tapyba, kartais panaudojant ir lesiruotes, subtilus ir turtingas koloritas, jausmų trapumas, nepaprastai jautriai perteikta permaininga pajūrio gamtos bei erdvės nuotaika ir kerintis smėlio baltumas, netrukdo jai išreikšti sukurtose kompozicijose platų visatos pojūtį ir savitą filosofinį pasaulio matymą.“

 

Vilniaus dailės akademijos profesorius, Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas Giedrius Kazimierėnas:

„Gražinos Vitartaitės kūryboje abstrahuotų formų muzikalumas subtiliai siejasi su čiurlioniškojo mastymo linija – pasaulis išreiškiamas apibendrintai, kompoziciniai ženklai įgauna metaforinių reikšmių, suskamba romantizmo ir lyrikos harmonija.
Pažymėtina, jog Lietuvos ir pasaulio meno kūrėjai bei tyrėjai kūrybinėje veikloje ir raštuose l y r i z m ą išskyrė kaip esminį lietuvių tautos meno bruožą, o aukščiausioms lietuvių meno savybėmis laikė santūrumą, kilnumą, taurumą.
Tai šimtmečiais susiklosčiusių estetikos vertybių teigimo menas, padedantis ir kūrėjui, ir jo meno suvokėjui jausmais ir protu išgyventi ir ugdyti pasaulio harmonijos esmę.
Dailininkės kūryba atstovauja lietuviškai tapybos mokyklai, tęsiančiai Ars tradicijas, kuomet absorbuojami modernieji pasaulio kultūros reiškiniai ir išsaugomos savitos lietuviškos jausenos, o nuoseklūs ieškojimai ir pasiekimai suklosto ryškų ir savitą dailininkės tapybos stilių.“

 

Menotyros mokslų daktaras profesorius Algis Uždavinys:

„Vieni svarbiausių dailininkės bruožų yra stiprus atsakomybės jausmas, subtili etinių ir estetinių nuostatų pusiausvyra, net savotiškas romantinis idealizmas, juolab, kad autorė prisipažįsta esanti idealistė ir tuo pagrįstai didžiuojasi savo požiūrį priešindama dekadentinėms šiuolaikinės dailės tendencijomis: bjaurasties kultui ir netikram konceptualizmui.
G. Vitartaitė ištikima vidiniam pasauliui, kuris pamažu tampa žiūrovo pasauliu: šių „pasaulių“ turiniai taip susilieja, kad nejučia virstame autorės vizijų dalininkais ir subjektais. Šitaip asmeninė estetinė žiūros perspektyva įgyja svaraus universalumo. Vargu ar dailininkė sąmoningai rūpinasi intencionalia dvasine pedagogika, tačiau jos darbai savaime atlieka „šviečiamąją“ estetinę funkciją – moko pajusti svaigų gyvenimo malonumą ir kartu gydo, skleisdami gėrio ir grožio spindulius“.
„G.Vitartaitė siekia išgyventi estetinę gamtos ir ją stebinčio subjekto vienovę, kuri nėra monotoniška, bet pilna įvairiausių detalių. Autorės darbai yra tarsi meniniais vaizdais perteiktos muzikinės improvizacijos, virstančios savotišku himnu pasauliui ir jame su savo būties paslaptimi žaidžiančiam žmogui. Todėl meilės grožiui menininkė nedeklaruoja tiesmukai – jai svetima socialinė didaktika, kadangi jūros ošimo ir vėjo dvelksmo neįmanoma perteikti manifestais“.