„PO 69 METŲ“

SAADIA BAHAT

 

Beveik prieš 69 metus, 1943-iųjų rugsėjį, aš buvau išvežtas iš Vilniaus geto. Mano motina ir sesuo bandė mane lydėti, tačiau seserį, vos spėjusią žengti kelis žingsnius, sustabdė policija. Mamai leido sekti paskui mane dar apie 50 metrų. Savo seserį vėl pamačiau tik po 27 metų. Mamos akis ir jos rankos mostą tada mačiau paskutinį kartą savo gyvenime. Ji buvo išvežta į Panerius...

Aš, drauge su daugeliu kitų, buvau įgrūstas į gyvulinį vagoną, kuris vis pildėsi, ir greitai nebeliko vietos net atsisėsti. Vėliau mums įmetė dėžę su 8 buteliais vandens, o po to vagono durys buvo aklinai užtrenktos ir užšautos. Viduje mūsų buvo apie šimtą. Oras vidun patekti galėjo tik pro vieną mažą langelį palei lubas, o troškuliui malšinti teturėjome apie 12 litrų vandens. Kadangi pro geležinkelio stotį vis važiuodavo kariniai traukiniai, mūsų sąstatas valandų valandas manevravo pirmyn atgal, vis pavažiuodamas tai į šiaurę, tai atgal Panerių link, kur mūsų laukė neišvengiama mirtis. Tačiau mums pasisekė. Pagaliau traukiniui pradėjus judėti, dundėjome ilgiau nei 3 paras, ir tie, kurie iš mūsų liko gyvi, pateko į darbo stovyklas Estijoje.

***

Mano istorijos pradžia buvo kur kas šviesesnė. Aš gimiau 1928 metais Alytuje, kur mano tėvo šeima gyveno jau nuo XIX a. pradžios, nors mūsų tikroji pavardė, Bokšickiai, kilo dar nuo mūsų šaknų Bokšiškių kaime (dabartiniai Bokšiai). Mano motinos šeima yra kilusi iš Kalvarijos. Mano tėvas, advokatas, buvo tikras Lietuvos patriotas ir Alytaus šviesuolis. Savo veiklą jis pradėjo dar prieš 1918 m. Tarp daugelio jo nuveiktų darbų yra ir lietuviškos policijos įkūrimas Alytuje – kurį laiką tėvas buvo ir jos viršininkas. Jis taip pat įkūrė ir vadovavo Savanorių gaisrininkų brigadai. Daugelį metų buvo ir miesto tarybos narys. Už savo pasiekimus jis gavo keletą medalių, o mieste mūsų šeima buvo labai gerbiama ir mėgiama. Būti advokato Bokšickio sūnumi Alytuje buvo gerai.

1939 m. mano tėvai nutarė persikelti į Vilnių, kadangi mano tėvas puikiai suprato, jog lietuvių advokatai bus nepaprastai reikalingi. Aš pradėjau lankyti Petro Vileišio mokyklą ir netgi spėjau dar metus pasimokyti Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Tačiau netrukus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir mūsų pažadėtasis rojaus sodas buvo visiškai sugriautas.

Mano tėvas buvo įkištas į Vilniaus getą ir netrukus nužudytas. Mes likome kęsti nuolatinį alkį, tik per plauką vis išvengdami nacių nuolat vykdytos „atrankos“ būti nužudytiems. Geto likvidavimo metu aš, kaip jau minėjau, buvau išvežtas į Estiją. Ten man teko pabuvoti penkiuose lageriuose, kenčiant vergišką darbą nuo aušros iki sutemų, tačiau aš buvau vienas iš tų nedaugelio, kuriems pasisekė ir kuriems badauti neteko, netgi ir tuomet, kai porą šimtų gramų duonos gaudavome tik kartą per tris dienas. Tačiau tai ne viskas – tuos, kurie atsilikdavo nuo kolonų, kuriose kasdien būdavome varomi žygiuoti į darbą ir iš darbo, iš karto nušaudavo. Taip pat kartais vykdavo „atrankos“, kurių esmė buvo paprasta – jeigu tave pasiųsdavo kairėn, likdavai toliau kęsti savo vargų, o jei dešinėn – būdavai iškart nužudomas. Iš dešimčių tūkstančių žmonių, kalėjusių darbo stovyklose, mane likimas atvedė į vienintelį laivą, kuris buvo skirtas žydams išgabenti iš Estijos į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

Štuthofe man ir dar šešiems berniukams (1,4% iš 514 žmonių grupės!) pavyko išvengti kelionės tiesiai į Birkenau dujų kameras. Tuomet aš sutikau savo dėdę, kuris buvo atvežtas iš stovyklos Latvijoje, ir nusprendžiau pabandyti karą išgyventi su juo. Man pavyko su kažkuo apsikeisti vardais ir kalinių numeriais, ir tokiu būdu vėl išvengiau išsiuntimo į kitą lagerį. Turėdamas svetimą vardą aš, kartu su savo dėde, buvau išvežtas dirbti Dancigo (dabar Gdanskas - vert. past.) laivų statyklose. Vėliau, po dieną naktį trukusio „mirties žygio“ į vakarus, mus išvadavo rusai. Mes buvome vos gyvi iš nuovargio ir baisiai kamuojami šiltinės.

Kiek atgavę jėgas, mes, be abejo, nusprendėme grįžti į Lietuvą, tačiau mums nebuvo leista lipti į traukinį nepraėjus karantino, kuris savaičių savaitėmis buvo pergrūstas. Tuo tarpu mano dėdei pavyko išsiųsti laišką į Kauną, tačiau atsakymas grižo su tragiška žinia, jog tą naktį, kuomet iš miesto traukėsi vokiečiai, jo žmona ir trys vaikai buvo gyvi sudeginti Kauno gete. Visi kiti mūsų kadaise didelės šeimos nariai taip pat buvo išžudyti, išskyrus mano seserį. Tačiau Izraelyje (tuometinėje Palestinoje) vis dar gyveno kitas dėdė bei teta, todėl nusprendėme, kad ten ir trauksime.

Užtrukau beveik metus, bet pagaliau 1946-ųjų vasarį atvykau į Palestiną, ir netrukus „atgimiau“ savo naujojoje Tėvynėje. Pradėjau mokytis žemdirbystės mokykloje ir atrodė, jog viltys susikurti naują ateitį išsipildys. Tačiau neprabėgus nė dvejiems metams, aš jau koviausi Izraelio Nepriklausomybės kare. Elitinis pėstininkų dalinys, kuriame tarnavau, mūšiuose prarado 23% savo karių ir buvo panašu, jog mano likimas kartojasi. Nepaisant to, aš darsyk nusprendžiau, jog nepasiduosiu. Aš tapau vienu iš naujo kibuco įkūrėju, o dar po metų nusprendžiau įgyvendinti savo svajonę tapti inžinieriumi. Turėjau labai sunkiai dirbti, kad galėčiau save išlaikyti, tačiau sėkmingai užbaigiau nebaigtus mokyklos kursus ir įstojau į universitetą. 1955 m. vedžiau, o 1956 m. gavau mechanikos inžinieriaus diplomą ir 37 metus dirbau inžinieriumi mokslinių tyrimų ir plėtros srityje, be to, man teko vadovauti ne vienam dideliam projektui. Per tą laiką aš taip pat tapau laimingu trijų vaikų tėvu, o vėliau – ir septynių anūkų seneliu.

Dirbti pradėjau nuo trylikos metų, tada, kai buvo nužudytas mano tėvas. Nuo tos akimirkos prabėgus 52 metams, išeidamas į pensiją, per savo 65-ąjį gimtadienį, aš nusprendžiau įgyvendinti dar vieną seną savo svajonę ir pradėjau naują – skulptoriaus karjerą. Inžinieriaus dvasia manyje kasdien vis labiau blėso, o menininko vis labiau augo, ir dabar, po daugiau nei 18 savo naujosios profesijos metų ir keleto apdovanojimų, gautų Izraelyje ir užsienyje, aš labai džiaugiuosi, galėdamas užbaigti man nepaprastai daug reiškiantį ratą – praėjus 69 metams nuo tada, kuomet buvau leisgyvis išgrūstas iš Vilniaus, dabar pristatau čia savo parodą, išdidžiai galėdamas pareikšti esąs Izraelio menininkas, turintis gilias lietuviškas šaknis.

Mano kūryba

Kadangi esu daugiausia savamokslis, prieš daugelį metų pradėjau kurti savo istorinių ir teorinių žinių apie meną bazę ir dirbti kūrybinį darbą (tuo metu tik kaip laisvalaikio užsiėmimą) kaip ir ,,visi kiti” – užsiimdamas klasikiniu, vaizduojamuoju ir primityviuoju menu. Plačiai susipažinus su literatūra ir aplankius daugybę muziejų Europoje ir Amerikoje, mano meninė pozicija ėmė keistis. Perėjau prie impresionizmo, ekspresionizmo bei kitų moderniojo meno krypčių. Kelerius metus mano idealu buvo Van Gogas. Tuomet, dar labiau pažengęs į priekį, pasiekiau Modiglianio kūrybą. Tačiau ties tuo neapsistojau ir palaipsniui mano susidomėjimas bei meninė raiška vis labiau ėmė koncentruotis ties abstrakčiuoju menu.

Prasidėjus profesionalaus menininko karjerai mano jausmai ir įsitikinimai jau buvo giliai apibrėžti. Kad ir kaip vertinu ir žaviuosi asmenine interpretacija bei meistriškumu aukšto lygio figūratyviniame mene, mano kūrybinio polėkio tai netenkina. Abiejų kūrybos rūšių dvasiniai šaltiniai skirtingi. Figūratyviniame mene vyrauja jau egzistuojantys objektai ar bendri jausmai, idėjos. Tuo tarpu abstrakčioji kūryba remiasi menininko fantazija ir jo savita vizija – jis kuria kažką iš nieko. Klasikinėje muzikoje (kuri yra beveik vienareikšmiškai abstrakti) yra aiškiai nubrėžta riba tarp muzikanto, grojančio kažkieno kito parašytas natas ir kompozitoriaus, kuris kuria muziką vedinas savo vidinės esybės. Mano manymu, būtų teisinga šią profesinę atskirtį taikyti ir plastiniame mene.

Konceptualusis ir politinis šiuolaikinis menas, o dažnai ir asambliažai, bando interpretuoti ar užsiminti apie idėjas ar jas propaguoti. Aš dažniausiai remiuosi Picasso, kuris, kartą paklaustas apie vieną savo kūrinių ,,Kas tai?“, atsakė: ,,Jei sugebėčiau tai paaiškinti žodžiais, net nebūčiau varginęsis to kurti“. Mano darbai taip pat nėra paaiškinami žodžiu ar raštu – kūryba kyla iš mano vidinės vaizduotės. Tai būtų galima pavadinti ,,individualiu abstrakčiuoju menu“.

Mano kūryba turi dar vieną šaltinį. Didelę įtaką man turi medžiagos, kurias naudoju. Pagrindinės jų – tai akmuo, medis ir metalas, ir visos jos man be galo patinka. Prieštaravimai, kylantys tarp jų ,,charakterių“ ir mano paties būdo bei temperamento, yra labai reikšmingi mano kūrybiniame procese ir jo galutiniame rezultate. Todėl nesunku paaiškinti, kodėl mano didžiausia ir iki šiol tebekuriama darbų serija pavadinta ,,Medžiagos siela“. Itin reikšmingas momentas mano meninėje karjeroje buvo tuomet, kai pasiekiau lygmenį, kai net tvirčiausias granito ar bazalto akmuo buvo ,,tarsi molis puodžiaus rankose‘‘ (Jeremijus 18:6).

Greta džiaugsmo, patiriamo baigiant naują darbą, matant kaip kažkas, buvęs tik vaizduote, dabar tapo apčiuopiamu meno kūriniu, aš taip pat mėgaujuosi pačiu darbo procesu. Netgi triukšmingas ir kupinas dulkių darbas su akmeniu, sunkių blokų ir įrankių tampymas man kelia pasitenkinimą. Valandos, praleistos su kvėpavimo kauke ir ausų kištukais turi tam tikro žavesio.

Skulptūros realizavimas jos galutiniu pavidalu prasideda nuo darbo tik ties viena iš jos dalių ar neapdirbtos medžiagos luitu. Mano veiksmai ir jausmai skulptūros atžvilgiu yra būtent tokie. Darbui judant į priekį ateina momentas, kai neapdorota medžiaga pamažu tampa skulptūra, kai blokas įgauna ,,sielos gyvastį“. Šis perėjimas sukelia tokį pakylėjimą, kad kompensuoja dažnai patiriamą būseną – kai, vos pradėjęs dirbti, savo ,,vidinėmis“ akimis matau jau užbaigtą kūrinį – kai pagrindinė kūrybinio proceso dalis jau būna baigta , tačiau fizinis darbas, galintis užtrukti daugybę valandų, dar tik prasideda.

Po ilgos ir man daug davusios profesinės inžinieriaus karjeros, ši naujoji – menininko - karjera yra dar vienas nuostabus palaiminimas, kuriuo gyvenimas man suteikė galimybę mėgautis.

 

Saadia Bahat
2012 m. gegužė