Lietuvos - Prancūzijos diplomatinių santykių atkūrimo 20-mečiui paminėti skirta paroda

„MENŲ TILTAS“

2011 m. lapkričio 10 – gruodžio 3 d.

Parodos atidarymas lapkričio 10 d., ketvirtadienį, 18 val.

MENŲ TILTAS

Paroda veiks iki gruodžio 3 d.

 

 

„Menų tiltas“: Lietuva-Prancūzija

 

Paroda „Menų tiltas“ skirta Prancūzijos ir Lietuvos diplomatinių santykių atkūrimo dvidešimtmečiui, kuris sukako šių metų rugpjūčio 29 dieną. Ryškų prancūzų kultūros poveikį Lietuvos dailei ir architektūrai pastebime jau XVIII amžiuje, kai iš Paryžiaus po studijų pas Ž.Sufflo ir K.Ledu sugrįžo mūsų vienas žymiausių architektų L.Stuoka-Gucevičius, kuris atvežė į Lietuvą klasicizmo stilių ir pastatė Vilniaus širdyje - pilių teritorijoje Katedrą. Caro valdžiai numalšinus 1831 ir 1863 metų sukilimus ir uždarius Vilniaus universitetą bei dailės ir architektūros katedras, lietuvių menininkai ieškojo prieglobsčio Paryžiuje (V.Neveravičius, K.Račinskis, N.Ylakevičius, H.Dmachauskas, M.E.Andriolis). Iš jų skulptorius H.Dmachauskas sulaukė Prancūzijoje pirmojo pripažinimo, J.K.Vilčinskis išleido garsųjį „Vilniaus albumą“ (1847-1857).

Tačiau glaudžiausi ryšiai su Prancūzija užsimezgė XX amžiuje. 1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę, Prancūzija pripažino Lietuvą de jure (1922, gruodžio 12 d.) ir prasidėjo dailininkų kelionės į senų meninių tradicijų šalį, kur jie sėmėsi patirties ir susipažino su moderniosios dailės naujienomis. Vieni važiavo studijuoti su valstybės stipendija, kiti – savo lėšomis, treti - susipažinti su muziejais ir mokytis laisvais klausytojais.

Kita svarbi kultūrinio bendravimo sritis buvo dailės parodos. 1930 m. Kaune įvyko Prancūzų grafikos ir knygos meno paroda, 1939 m. Prancūzų moderniosios dailės paroda. O 1937 m. Lietuva dalyvavo Tarptautinėje meno ir technikos parodoje Paryžiuje, kur dailei atiteko daug prizų: Didieji prizai, Garbės diplomai ir aukso medaliai. Paryžiuje įvyko ir kelios lietuvių dailininkų personalinės parodos: K.Šimonio (1927), A.Galdiko (1931), o taip pat iš Lietuvos išvykusių N.Arbitblato, M.Bando, Ch. Soutine ir kitų.

XX a. 3-4 dešimtmetyje užsimezgę artimi kontaktai su prancūzų daile lėmė didžiulę prancūziškos meno mokyklos įtaką lietuvių dailei, ypač tapybai. Šiandien mes galime didžiuotis, kad lietuvių tapybą galime pavadinti paryžietiška. Tie kontakatai ir vėliau nenutrūko, nors Lietuva pusę amžiaus buvo politiškai izoliuota nuo Prancūzijos kultūros. Ryšiai su prancūzų menu tiesiogiai buvo tęsiami pokario metais išeivijoje, per Freiburgo meno mokyklą, jos dėstytojus ir studentus, o Lietuvoje - nuo septintojo dešimtmečio dėka pedagogų studijavusių tarpukaryje Paryžiuje (A.Gudaičio, S.Ušinsko, J.Mikėno, L.Strolio ir kitų). XX a. antroje pusėje – svarbus vaidmuo atiteko ir tiems, kurie gyveno Paryžiuje: Vytautas Kasiulis, Pranas Gailius, Žibuntas Mikšys, Antanas Mončys.

„Paryžiaus mokyklos“ pamokas septintajame dešimtmetyje pirmiausia prisiminė tie dailininkai, kurie tarpukaryje studijavo Paryžiuje. Jiems ir jų mokiniams kilo noras modernizuoti tapybą. Tuo metu meno „autonomijos“ idėja bvuo populiari ir Europoje, pasirodžius leidiniams apie „meną be krantų“. Viliojo atvirumas visoms meno srovėms. Tapyboje stiprėjo dėmesys plastinės raiškos priemonėms - koloritui, kompozicijai, faktūrai. Tapybos plėtra prasidėjusi nuo dekoratyvumo siekių greitai pasiekė abstraktaus vaizdo lauką.

Tapyboje pastebimi grynų spalvų įtampos ir kontrastų prisodrinti vaizdai. Ryškios chromatinės ir achromatinės spalvos. Ultramarinas, kobaltas, chromo ir vario žalia, cinoberis ir žemės tonai: marsas, ochra ir kiti. Deriniai ryškesni ir prislopinti. A.Galdikas, A.Gudaitis, V.Vizgirda dar tarpukaryje parvežė į Lietuvą naujas skambesnių, kontrastinių spalvų tapybos idėjas, kurių pirmtakais buvo fovistai, išaukštinę spalvą ir atsisakę juodo dažo. Palaipsniui tapyba tolo nuo gamtos imitavimo. Jeigu impresionistams buvo svarbiausia gamtos įspūdis, tai fovistams – spalvos raiška. Jų idėjas pratęsę ekspresionistai (1900-1925). Tapydami grynomis spalvomis, jie išreiškė egzistencinį nerimą ir naudojo suprimityvintas brutalias formas. XX a. antroje pusėje ši tapybos kryptis itin suklestėjo Lietuvoje. Intensyvių spalvų kontrastų sukeltos ekspresijos siekė A.Savickas, J.Čeponis, J.Švažas, L.Katinas, L.Tuleikis, S.Jusionis, V.Kisarauskas ir kiti. Tai net buvo įvardijama kaip nacionalinės tapybos mokyklos bruožas. Panaši tapybos samprata buvo būdinga ir užsienyje gyvenantiems lietuvių tapytojams: P.Kiaulėnui, M.Šileikiui, P.Domšaičiui, B.Murinui, J.Rimšai.

Ši paroda surengta iš privačios Eidvino Žuko kolekcijos. Joje eksponuojami keturiolikos dailininkų darbai. Tęsiančių „Paryžiaus mokyklos“ tradicijas, kurių pasekėjais Lietuvoje buvo Neemija Arbitblatas ir arsininkai (Adomas Galdikas, Viktoras Vizgirda, Antanas Gudaitis). Studijavusių Paryžiuje kolekciją papildo Stepono Varašiaus ir grafikų: Viktoro Petravičiaus ir Vytauto Kazimiero Jonyno religiniai kūriniai, keliautojų Jono Buračo ir Leonardo Kazoko paveikslai, ir gyvenusių Paryžiuje bei Prancūzijoje – Vytauto Kasiulio, Žibunto Mikšio, Prano Gailiaus ir skulptoriaus Antano Mončio darbai. Iš jų dviems įkurti Lietuvoje muziejai: A.Mončiui ir V.K.Jonynui, o artimiausiais metais bus surengtos personalinės V.Kasiulio ir N.Arbitblato kūrinių nuolatinės ekspozicijos.

Daugiausia parodų salėse V.Kasiulio, P.Gailiaus ir jo mokinės Florencos Feraa darbų. Solidžiai pristatyti: intelektualus, prancūziškai subtilus ir žaismingas Ž. Mikšys ir skulptūrinių archetipų kūrėjas A.Mončys, kuris siekė modernios plastikos ir pirmykščio meno darnos, išsaugodamas kūriniuose lietuvišką dvasią. Keli vario raižiniai iš Ž.Mikšio ciklo, skirto Venecijai (1972-1976) liūdija apie dailininko atkaklų tobulumo siekį. Jis atranda neįprastą Veneciją, kur nėra puošnios prabangos, teatrališko švenčių šurmulio. Jo sukurtuose vaizduose susilieja svajonė ir tikrovė, išreikštas tyro jausmo ilgesys, oro virpėjimas ir šviesos spindėjimas. O moderniškai sukomponuotame grafikos lakšte „Venecija kinų šnipo akimis“, sukurtame pagal Ange Goudaro tekstą, išradingai sujungtas tekstas su vaizdu - kolonomis ir Dožų rūmų fragmentu - primena apie naujas, siurrealistų mėgstamos kaligrafijos panaudojimo galimybes.

Iš Paryžiuje gyvenančių dailininkų didžiausio pripažinimo sulaukė V.Kasiulis. Jo parodos buvo rengiamos ne vien Paryžiuje, bet ir kitose šalyse. Jis turėjo paveikslų galeriją Paryžiaus centre. Jis sukūrė ryškų spalvingą ir grakštų individualų stilių, buvo kompozicijos meistras, naudodamas panašų motyvą galėjo nutapyti skirtingus darbus. Parodoje eksponuojami paveikslai meniški, nuotaikingi, lyriški, kartais su nostalgiškomis gaidelėmis, jų motyvai dažniausiai susiję su jam gerai pažįstamu menininkų gyvenimu - dailininkų, muzikantų, klounų. Nemažai įspūdingų natiurmortų: puošnių ir paprastų, su gėlėmis ir vaisiais.

Prancūzijoje subrendęs P.Gailiaus meninis stilius patyrė žymiausių modernistų Fernand’o Léger, H. Matisse’o, Pablo Picasso ir kitų poveikį. Kurdamas abstraktų ar pusiauabstraktų meną, jis pasitelkia lietuvių liaudies meną ir ieško inspiracijų gamtoje. Tapo ir piešia emocionaliai, spontaniškai, įsijautęs į sugalvotą situaciją ar motyvą (ciklas „Musė“, „Jautrūs paviršiai“). Jis labiausiai priartėjęs prie Prancūzijos meno plastinių problemų. P.Gailiaus mokinės Florencos Feraa kūryboje pernelyg ryški F. Léger, H. Matisse’o, Pablo Picasso ir kitų Prancūzijos dailininkų įtaka, nors ji puikiai komponuoja, valdo lengvą raiškų piešinį, kelių spalvų skambią gamą. Jos darbai sklidini gyvenimo džiaugsmo.

Tikimės, kad Eidvino Žuko surinkta paveikslų kolekcija, pažymint Lietuvos-Prancūzijos diplomatinių ryšių atkūrimo sukaktį, bus puiki šventė žiūrovams, pasiilgusiems tikro meno.

 

Menotyrininkė Dr. Nijolė Tumėnienė