Start Art grupės paroda

CHRONOTOPOLOGIJA

2012 m. rugsėjo 25 – spalio 13 d.
Parodos atidarymas rugsėjo 25 d. (antradienį) 17.30 val.

CHRONOTOPOLOGIJA

CHRONOTOPOLOGIJA

START ART grupės menininkės iš Islandijos - Anna Eyjolfsdottir, Eiriksina Kr. Asgrimsdottir, Ragnhildur Stefansdottir, Thordis Alda Sigurdardottir ir Thuridur Sigurdardottir - atidarys parodą galerijoje Arka rugsėjo 25 d., antradienį, 17.30 val. Grupė lankėsi Lietuvoje pirmą kartą prieš 3 metus, dalyvavo tarptautinėje meno mugėje VILNIUS ART 2009. Eksponuojami darbai yra specialiai sukurti šiai parodai, jie niekada nebuvo rodyti anksčiau. Savo idėjoms išreikšti menininkės naudoja įvairias technikas – fotografiją, tapybą, skulptūrą, instaliaciją ir video. Ši grupė yra gerai žinoma Islandijoje, dažnai dalyvauja parodose šalyje ir užsienyje. Visos penkios grupės narės parodos atidarymui atvyks į Vilnių ir mielai pakomentuos savo darbus bei papasakos apie grupės veiklą.

Šios parodos pavadinimas „Chronotopologija“ kilęs iš žodžių „chronologija“, kuri yra mokslas, užsiimantis laiko matavimu reguliariais tarpais ir priskiria įvykiams jiems tinkamas datas, bei „topologija“, kuri apibrėžia vietas ir konkrečių vietų žymėjimą žemėlapyje. „Start Art“ grupės nariai sukūrė ir suformavo savo ideologiją, kuri nagrinėja laiko, vietų ir istorijos sąvokas pačia kiek įmanoma plačiausia prasme, ir vietas, kur istorijos pasakojamos, prisimenamos ar užmirštamos, ir vietos įsimenamos arba ignoruojamos. Chronotopologija yra sunkiai įsimenama ir kintanti scena, kurioje laikas bei vieta kertasi ir susijungia, nuolat formuojanti mūsų kultūrą. Čia ir ten „Start Art“ grupės menininkai vaizduoja savo kūrinius, įkvėptus šios koncepcijos, įvairiomis išraiškos priemonėmis.

Eiríksína Kr. Ásgrímsdóttir

 

 

 

ANNA EYJÓLFSDÓTTIR

Blue Velvet (Mėlynasis aksomas)

Avių banda, gyvenanti siurrealistiniame auksinių daiktų ir keistų būstų pasaulyje, mitinėje žemėje, kuri vis dėlto primena mūsų pačių būseną. Kaip avys šioje skulptūrinėje instaliacijoje, mes, atrodo, esame akli savo likimui, įjunkę į savo nuosavybę ir nuolatinius rūpesčius. Mes svajojame apie pertekliaus kraštą - lyg Kokanijos žemę iš viduramžių mito, kur keptos kiaulės vaikšto su į nugaras įsmeigtais peiliais, ir vynas liejasi laisvai, kaip pavaizduota Pieter Bruegel Vyresniojo paveiksle.

Šis darbas – tai meditacija į mūsų visuomenės būklę, išryškėjusią dabartinės finansinės ir politinės krizės akivaizdoje. Islandijoje, kaip ir daugelyje Vakarų pasaulio valstybių, iki krizės buvo netrumpas išlaidumo ir klaikaus gobšumo laikotarpis, materialinės gerovės kultas, kurio daugelis žmonių, atrodo, nenori ar negali atsisakyti. Tuo tarpu politinės klasės atstovai kedena savo plunksnas akį rėžiančiuose valdžios rūmuose, o turtuoliai atsiduoda savo fantazijoms apie lengvus turtus. Tai galingi kerai, ir mes tuščiai švaistome savo gyvenimą vaikydamiesi beprasmybės, visą laiką tikėdami mūsų paauksuotų daiktų ir mėlyno aksomo pasaulio svarba bei pilnatve.

Mitų ir vaikiškų užgaidų žemė – tai, atrodo, puikus dabartinės mūsų visuomenės būklės atspindys, nes mes kaip avys, klajojame be tikslo, būdami savo primityvių troškimų ir beprasmiško godumo vergais. Šiame groteskiškame ir linksmai vaizduojamame pasaulyje mes galime labai lengvai pamatyti savo atspindį.

Jón Proppé

 

Eiríksína Kr. Ásgrímsdóttir

Ietys ir medžioklės ragai/trimitai

Mano pirmasis apsilankymas Lietuvoje prieš trejus metus paskatino susimąstyti apie laiko sąvoką ir kaip laiko sąvoka yra susijusi su tautiniu identitetu. Kai Vilniuje pamačiau gatvės ženklą su pavadinimu Islandijos gatvė, mane užplūdo mintys apie nepriklausomybę ir kaip tautinis identitetas glaudžiai siejasi su laiku. Pradėjau galvoti apie tai, kaip keičiasi tautos, kai praranda nepriklausomybę ir kaip tai paveikia tautinį identitetą. Laiko samprata keičiasi, nes kiekviena tauta turi turėti savo laiką su šventėmis, susijusiomis su nauja nepriklausomybe, savo orientyrus linijiniame laike, kuris primena jos supratimą apie tautinę tapatybę. Tada aš spėliojau, ar nacionalinis identitetas atsispindi keičiant gatvių, miestų ir miestelių pavadinimus, taip vaizduojant naują erą ir naują tautą. Mano galvoje pradėjo formuluotis klausimas: kaip tautos gali susigrąžinti ir atstatyti savo tautinį tapatumą?

Kitą dieną pamačiau vieną iš atsakymų judesyje, nes aš taip pat dalyvavau kariniame parade, kuriame visi Lietuvos kariuomenės kariai žygiavo su kariniu orkestru priešakyje. Šis įspūdingas scenarijus man įžiebė kitą minčių pliūpsnį apie tai, kad kostiumai ir uniformos yra tapatumo simboliai. Su fotoaparatu aš tyrinėjau kostiumus, karinius ženklus ir prietaisus, vyriškas formas ir muziką. Yra nepaprastai mažai simbolių, kurie yra tokie aiškūs ir pastebimi kaip Tautos kariuomenė, ir tai, kaip vadovai pasirenka paženklinti savo armijos karius. Lietuvos kariuomenė turi būti vienas iš labiausiai matomų darbų, rodančių lietuvių pažangą susigrąžinant ir išsaugojant savo tapatybę. Kariškiai visame pasaulyje žygiuoja paraduose ir rodo save įvairiuose sambūriuose, būdami ir kultūriniais subjektais bei priemone saugoti ir stiprinti nacionalinį identitetą.

Eiríksína Kr. Ásgrímsdóttir

 

Ragnhildur Stefánsdóttir

Liežuviai

LIEŽUVIS reiškia daug dalykų, svarbiausia, tai - organas ir kalbos priemonė.

Kaip organas, liežuvis yra gyvybiškai svarbus dėl daugelio dalykų, pavyzdžiui, kramtyti, ryti, dainuoti, laižyti, valgyti, ragauti, virškinti, jausti, mylėti, justi ir išreikšti. "Jaučiu, vadinasi, esu". Liežuvis taip gali atskleisti organizmo sveikatos būklę. Sveikas liežuvis yra rožinės spalvos, tačiau bet koks tekstūros ar spalvos pakitimas gali būti nerimą keliantis ženklas. Tyliai kalba liežuvis mums, ir sako tiesą apie mūsų būklę.

Liežuvis yra žodinės saviraiškos organas. Be liežuvio nebūtų jokių kalbų, gimtosios kalbos, bet daugelyje kalbų žodžiai „liežuvis“ ir „kalba“ yra sinonimai. Taip liežuvis yra tiesiogiai susijęs su kalba, žodžiais, vardais. Tačiau „Liežuvis“ yra tik mūsų bendravimo kalbos priemonėmis metafora, nes kalbą mes išmokstame; ji, galima sakyti, mums primetama kitų, - kultūros ir visuomenės. „Kalbu, vadinasi, esu MES“.Tačiau, kad būtume autentiški ir kūrybingi, turintys individualią žodinę raišką, turime sustiprinti savo vidaus pojūtį, jausmus kitiems ir aplinkai. Liežuvis yra tokio intensyvesnio pojūčio pavyzdys ir priemonė, kaip organas, kuris yra mūsų įkūnytos, žemiškos būtybės dalis. Pagyvinti kalbą išreiškiant įvairias tikrovės patirtis, reikia susijungti su visais šiais veiksniais, sąlygojančiais mūsų būtį. Liežuvis yra ir saviraiškos, ir tarpasmeninio bei tarpkultūrinio bendravimo tarpininkas ir priemonė. Kalba vystosi per sąveiką. Pliuralizmas kalboje ir tarp kalbų garantuoja skirtumais pagrįstą gyvybingumą, kuris atskleidžia naujas galimybes prasmei ir pojūčiui. Žmonija – tai choras su daugybe balsų, daugybe liežuvių. Darbas vox populi parodo kalbas kaip vieną milžinišką liežuvį ir pabrėžia, kaip skirtingos kalbos sudaro įvairų, interaktyvų, turtingą ir nuolat kintantį pasaulį.

Sigríður Þorgeirsdóttir

 

Þuríður Sigurðardóttir

Aš užsimerkiu, laikas sustoja, ir aš susijungiu su Islandijos gamta. Mano protas veda mane į vaizduotės pasaulį, kur atmintis yra maišoma su viltimi ir lūkesčiais, o realybė vaidina tik mažą vaidmenį. Pabėgu ten, kur yra tyla, šviečia žvaigždės, šoka šiaurės pašvaistė, ir sniegas atspindi blyškią šviesą. Siekdamas išvengti finansų krizės sukurtos šaltos, kasdieninės aplinkos, pasineriu į erdvės platybes, atsikratau bet kokių minčių. Aplink verda diskusijos apie vertę, pelną ir nuostolius, bet mano tapomas pasaulis yra rimties ir gėrio pasaulis, kuriame tyrinėjama mano meilė gamtai ir prisiminimai iš vaikystės pasakų knygų. Tai mano pasaulis, kaip ir tas pasaulis, kurį aš patiriu bendraudamas su savo arkliais. Mano pasaulis driekiasi į mano studiją, kur aš tiesiu liniją tarp vaizdingo ir abstraktaus, žaismo ir kontempliatyvaus, pasirinkdamas intriguojančias arklių dalis ir tada tapau tas dalis visu dydžiu, vos ne po plaukelį, mane užvaldo meilė šiam gyvūnui ir mintys apie gražiausias akimirkas praleistas juos prižiūrint, šeriant ir jodinėjant jais. Arklys turi ypatingą simbolinę reikšmę Islandijos sagų pasaulyje, bet mano gyvenime ir darbe taip pat yra gilus ryšys tarp arklio ir gamtos.

Inešdamas savo indėlį į šią parodą, siūlau mums pagalvoti apie kitokią vertybių sistemą, kitokių vertybių nei tos, kurios paplitusios šių dienų vadinamoje realybėje. Siekiu, kad mano menas vestų mus į ledinę upę, netoli mano namų, kur susikerta vaikystės prisiminimai, gamta, žirgai ir aistra tapybai.

Þuríður Sigurðardóttir

 

 

Þórdís A. Sigurðardóttir

Mano mamos sijonai

Mažiausiuose dalykuose gali atrasti didžiausią kontekstą; kasdieniame gyvenime rasi tai, kas bendra mums visiems. Savo darbe dažnai naudojau pasenusius ar nebenaudojamus daiktus, kurie susiję su praeitimi, derinant juos su kitomis medžiagomis, atspindinčiomis mūsų dabartines idėjas. Kernų serijoje (2012) Aš dirbu su įspūdžiais iš savo vaikystės. Vadinu juos - Mano mamos sijonai.

Man buvo ketveri ar penkeri metai ir miegodavau senoje, geltonoje vaikiškoje lovelėje savo tėvų kambaryje. Kiekvieną rytą aš pabusdavau, kai mano mama tyliai keldavosi ir pradėdavo rengtis. Stebėdavau jos judesius mieguistomis akimis. Vis dar pusiau miegantis, klausydavausi jos drabužių šiugždesio.

Tai kartodavosi kiekvieną rytą, tam tikras ritualas, toks natūralus, kaip ir saulė, kylanti iš už ledynų kaime, kuriame aš užaugau.

Lėtai, ji imdavo vieną sijoną po kito. Pirmiausia - jos apatinis sijonas, tada pilkas sijonas, tada suknelė, jos prijuostė ir, kartais, šiurkštesnė prijuostė, priklausomai nuo to, ką ji buvo suplanavusi tai dienai.

Ši vizija buvo užtikrinimas, kad nauja diena, panašiai kaip ir diena prieš, tuoj prasidės. Viskas buvo taip, kaip turėtų būti. Mano vaikišku suvokimu, tai buvo saugumo užtikrinimas. Mano mama buvo tokia, kaip visada, ir niekas jos pajudintų, nė truputėlio, kaip ir ledyno negalima išjudinti. Kai žiūriu atgal, matau kernus, nužymėjusius kelią, ir aš suprantu, ką jie reiškia, kai žiūriu į ateitį. Kernai padeda lengviau susiorientuoti.

 

Vertimas iš islandų į anglų k.: Jon Proppé

------------------------------------------------

Kernas – žmogaus supilta akmenų krūva, dažniausiai kūgio formos. Dažnai būna viržynuose, kalnų viršūnėse, slėniuose, prie kelių. Kernai ypač paplitę keltų gyventuose kraštuose.
Dažniausia kernų paskirtis – antkapis. Taip pat turėjo astronominę, mitinę reikšmę. Vėlesniais laikais akmenų krūvos statytos kaip orientyrai, kalvų viršūnes žymintys objektai, mūšių, žūties vietų paminklai. Dažnai kernai tiesiog sudaromi laukuose, kai ūkininkas iš arimo surenka akmenis į vieną krūvą.