BALTAS LAPAS

Devyniasdešimtųjų vaikai

Dalyviai:
Jonas Aničas, Algimantas Černiauskas, Aurimas Eidukaitis,
Indrė Ercmonaitė, Andrius Gailiūnas, Lina Itagaki,
Joana Kairienė, Kristina Kurilionok, Petras Lincevičius,
Simonas Nekrošius, Mykolas Sauka, Andrėja Šaltytė

 

2014 m. sausio 21 – vasario 11 d.

Baltas lapas

 

 

PRADEDAMAS PILDYTI LAPAS

 

Dvylika jaunosios kartos menininkų – tapytojų, skulptorių, grafikų, videomenininkų susitinka bendroje parodoje, pavadintoje „Baltas lapas“. Jie pripažįsta, kad dar nespėjo apšilti kojų meno pasaulyje. Jie yra pasiruošę į jį pasinerti ir būti prirašyti patirties kaip lapas nuo krašto iki krašto. Jonas Aničas, Algimantas Černiauskas, Aurimas Eidukaitis, Indrė Ercmonaitė, Andrius Gailiūnas, Lina Itagaki, Joana Kairienė, Kristina Kurilionok, Petras Lincevičius, Simonas Nekrošius, Mykolas Sauka, Andrėja Šaltytė – visi gimę devintame dešimtmetyje arba bent jame pradėję vaikščioti. Maždaug 12 metų, per kuriuos jie visi atsirado šiame pasaulyje, juos sujungia į kartą, puoselėjančią panašias vertybes ir sprendžiančią panašias problemas.

Vis dėlto, kaip bet kurį istorinį lūžį – šiuo atveju sovietmečio pabaigą ir Nepriklausomybės atgavimą - išgyvenusi karta, ji, mano manymu, savyje jungia kelias kartas: pirmieji būtų šiek tiek paragavę sovietmečio, o antrieji – pasirodę pačioje sovietmečio pabaigoje ir augę nykstančiame sovietmečio pavelde. Pati būdama iš antrosios kartos, ją suprantu geriau, ir jos atstovus šioje parodoje – Andrėją, Joaną, Mykolą, Joną , Petrą ir Indrę laikau atminties gaudytojais. Jie ieško, pastebi ir ištraukia į dienos šviesą medžiagą, pasakojančią jiems apie laiką, kurio jie patys nepamena. Jie augo dar netvarkomuose „griuvėsiuose“, spėliodami, kokia buvo jų didybė.

Todėl Andrėjos videofilme matome pasakojimą apie jos tėvą lenktynininką, praėjusiais laikais gavusį savo 15 minučių šlovės ir praradusį apie jas įrodymus. Joanos atspauduose matome pastatus, daiktus, piešinius ir buities tvarką iš praėjusio laiko, tebeveikiančius jos aplinkoje ir viliojančius savo ryškumu bei konkretumu. Petro tapybos darbuose vėl matome daiktus „su praeitimi“, tik jie čia daug paslaptingesni, jų ribos išplaukusios, nes daiktų prisiminimų spėliojimas svarbesnis už pačius daiktus. Mykolo skulptūrose tikriausiai daugiau belaikės fantazijos, nei prisiminimų, tačiau pasirinktos medžiagos – savo amželį nugyvenusios silikatinės plytos bei emaliuota vonia ir, žinoma, betonas labai įtaigiai primena praėjusių laikų medžiagiškumą. Jonas, kaip prieštara Mykolui, rastus daiktus naudoja ne kaip skulptūrų papildinį, bet kaip pagrindinius istorijų pasakotojus. Šiose istorijose asociacijos su sovietmečiu dažnai atskiedžiamos gamtiškai mistiškomis būsenomis. Indrę šiai grupei galiu priskirti tik sąlyginai, nes jos daugiasluoksniai rebusai labiau žaidžia su kolektyvine sąmone, nei su atmintimi. Kita vertus, tai netoli esantys probleminiai laukai, papildantys vienas kitą.

Simonas, pagal amžių priskirtinas prie antrosios kartos, neįtelpa į mano apibrėžtus rėmus, nes neįtelpa, manau, į jokius rėmus. Kita vertus, jį galima laikyti „sena siela“, nes jo darbuose daug aštraus ir žavingo maišto, būdingo 20 a. avangardistams. Kai jo bendraamžiai nostalgiškai apmąsto praeities ženklus dabartyje, Simonas kuria antiestetinius performansus ir objektus, kalbėdamas apie nesėkmingus bandymus susišnekėti menu.

Pirmoji karta, o jai šioje parodoje priskiriu tapytojus Kristiną, Aurimą, Andrių ir grafikę Liną, man rodosi sudaryta iš jau susiradusių savo braižą individualybių. Žinoma, jie šiek tiek vyresni, ir jų lapai jau kiek aprašyti gyvenimo ir apmąstymų patirtimi: Kristinos lape jau matyti žodžiai - žmogiškų santykių įtampa, Aurimo – kultūrinio kanono svoris, Andriaus – metafizinių pojūčių atvaizdai, Linos – fantastinių ir sarkastiškų patyrimų deriniai. Algimantas, pagal amžių priskirtinas prie antrosios grupės, pagal kūrybos supratimą artimesnis pirmąjai – jo „išminkytas“ drobes priimu kaip abstrakčias poetinių būsenų meditacijas.

Ar parodų salėse skirtingos kartos ir meninio mąstymo logikos maišysis, ar laikysis krūvelėmis, dar nežinau. Juk berašydama šį tekstą sugalvojau dar bent du prasmingus jų tarpusavio lyginimo būdus, o patys menininkai dar kitaip mato savo junginį. Todėl linkiu į jį žiūrėti be išankstinių nustatymų, kad balto lapo grožis atsiskleistų geriausiai.

Eglė Juocevičiūtė