2014 12 27 - 2015 01 24

BALTAS LAPAS. TRYS VERSIJOS

Jaunųjų menininkų paroda, skirta Baltijos kelio 25-mečiui

 

WHITE PAGE. THREE VERSIONS

The Exhibition of Young Artists, dedicated to the 25th Anniversary of Baltic Way

 

BALTAS LAPAS. TRYS VERSIJOS

 

Dalyviai / Participants

EST
Inge Gard (Tuliki Avango)
Saskia Järve
Kristi Kongi
Margit Lõhmus
Holger Loodus
Maarja Nurk
Mai Sööt
Marta Strackas
Olivia Verev

LV
Patricija Brekte
Raitis Hrolovics
Anita Karpinska
Agnese Rudzite-Kirilova
Anatolijs Kirilovs
Neonilla Medvedeva
Magone Šarkovska
Zane Tuca
Sanda Undzena
Oskars Žuks

LT
Kestutis Dovydaitis
Indre Ercmonaite-Jakuceviciene
Joana Kairiene
Denisas Kolomyckis
Kristina Kurilionok
Simonas Nekrošius
Domas Noreika
Mantas Petravicius
Kaste Šeškeviciute
Simona Žilenaite

 

TRYS IR DVIDEŠIMT AŠTUONIOS VERSIJOS, IR LAPAS JAU NEBALTAS

 

“Baltas lapas – trys versijos” – sakyčiau tai yra netikslumas, klaida. Klaida pavadinime, nes iš tiesų versijų yra net dvidešimt aštuonios! Dvidešimt aštuonios interpretacijos, dvidešimt aštuoni požiūriai, dvidešimt aštuonios įžvalgos, dvidešimt aštuoni pasauliai...galėčiau tęsti ir toliau, tačiau nekantrauju toliau mėgautis skaičiukais. Iš dvidešimt aštuonių atimkime tas tris, kurios pavadinime, ir gausime dvidešimt penkis. Štai šis skaičius ir yra šios parodos, šio teksto ir šių dvidešimt aštuonių pasaulių priežastis. Įžodinkime šiuos skaičius.

Dvidešimt penki – lygiai tiek metų šiemet sukanka nuo didžiausio iki šiol, tris Pabaltijo respublikas, tiesiogine to žodžio prasme, sujungusio įvykio (performanso) – Baltijos kelio.
Trys versijos – tai Lietuva, Latvija ir Estija.
Dvidešimt aštuoni – tai tiek jaunų menininkų pasiryžo pasikrapštyti atmintyje ir savo reminiscencijas perkelti ant drobės, metalo, popieriaus, akmens, įkišti į smėlį ar į šovinio tūtelę, nutupdyti balandžiu ar sudėti į kraičio skrynią. Gražu žiūrėti kaip jauni žmonės per save perleidžia susirankiotus atsiminimus ir pateikia savo versijas – aktualias, įroniškas, pavojingas, ritualines, impulsyvias, šaltas, melancholiškas, liūdnas, nostalgiškas, iliuziškas, jaukias, išblukusias, konceptualias, apnuogintas, drąsias, ramias, žavingas, poetiškas, skaudžias, dvasines, tautiškas, rizikingas, bauginančias, paslaptingas, sapniškas, sielvartingas, desperatiškas, pakylėtas. 

Tačiau tai dar ne viskas. Prie šių skaičių gražiai dera skaičius dešimt, nes šalia jaunųjų menininkų savo impresijas išrašė ir dešimt jaunųjų Vilniaus dailės akademijos trečio kurso dailėtyrininkų. Tekstai puikiai papildo kūrinius, išplečia jų erdves, įgilina prasmes, suteikia papildomų spalvų. O kai atsiranda spalvos, lapas jau nebelieka baltas.

Susikibti už rankų šį kartą neprašome (ši karta neprašo). Kaip sakė H. Hesse: „mene galioja belaikiškumas, o ne šiuolaikiškumas“, taigi, palikime stereotipus namuose, pasiimkime po baltą lapą ir mėgaudamiesi belaikiškumu, sukurkime savąją versiją.

Tomas Ivanauskas

 

THREE AND TWENTY-EIGHT VERSIONS, AND THE PAPER IS NO LONGER WHITE

 

“White Paper – three versions” – I’d say it’s an inaccuracy, a mistake. A mistake in the title, because there are actually even twenty-eight versions! Twenty-eight interpretations, twenty-eight viewpoints, twenty-eight insights, twenty-eight worlds…I could go on, but I’m on tiptoe to keep enjoying the little numbers. Let’s take those three out of twenty-eight, and we’re left with twenty-five. And this number is the reason of this exhibition, of this text, and of these twenty-eight worlds. Let’s verbalize these numbers.
Twenty-five - the exact number of years that passed after the biggest event (performance) so far, which literally brought all of the three Baltic States together, that is the Baltic Way.
Three versions – that’s Lithuania, Latvia, and Estonia.
Twenty-eight – this is how many young artists resolved to dig down their memory and move their reminiscences onto the canvas, metal, paper stone, put them into the sand or into a cartridge shell, land them with doves, or put them into a dowry chest. It’s beautiful to see how young people reflect upon the memories collected and show their own versions – topical, ironical, dangerous, ritualistic, impulsive, cold, melancholic, sad, nostalgic, illusion-like, cozy, faded, conceptual, naked, daring, calm, charming, poetic, hurtful, spiritual, national, risky, dreadful, mysterious, dream-like, sorrowful, desperate, elated.
But that’s not all. The number ten also suits these other numbers beautifully, as, along these young artists, there were ten young third-year art critics at the Vilnius Art Academy who wrote down their own impressions. The texts wonderfully supplement the artworks, widen up their spaces, deepen their meanings, and give additional colors. And when the colors appear, the paper is no longer white.
We don’t ask you to hold hands this time (this generation doesn’t ask this). As Hermann Hesse once said, “timelessness and not modernness remains important in art.” So let’s leave our stereotypes at home, let’s each take a sheet of white paper, and, enjoying the timelessness, let’s create our own version.