Henritos ir Vaclovo Kontrauskų Dailės kolekcijos rinktinių darbų paroda

2011 08 24 – 09 13

 

Kontrauskų Dailės kolekcijos rinktinių darbų paroda

 

Henritos ir Vaclovo Kontrauskų nereikia pristatinėti Lietuvos verslo visuomenei. Jie – vieno pirmųjų privačių restoranų Vilniuje „Ida Basar“ steigėjai, aktyvūs įvairių nacionalinių ir užsienio verslo bei visuomeninių organizacijų nariai. Vaclovas, jau ne vienus metus einantis Vilniaus prekybos pramonės ir amatų prezidento pareigas, garsėja kaip kolekcininkas. Nemenką laisvalaikio dalį kolekcionavimui skiria ir Henrita.

2010-aisiais Kontrauskai įgyvendino savo svajonę – „Ida Basar“ patalpose įsteigė pirmąjį ir kol kas vienintelį Lietuvoje restoraną-muziejų. Jo pagrindą sudaro daugiau nei 20 metų Vaclovo kaupta kulinarinio paveldo kolekcija. Šiandien joje – daugiau nei 6 tūkst. eksponatų. Tai porceliano, keramikos, vario, žalvario, melchioro ir sidabro rinkiniai, senosios kulinarijos knygos. Vaclovas ypač didžiuojasi porceliano rinkiniu, kuriame puikuojasi Meiseno, Rozenthalio, Gardnerio, Kuznecovo, Popovo ir kitų garsių manufaktūrų gaminiai. Garbingoje vietoje – žinomo Lietuvos stiklo menininko Remigijaus Kriuko dovanotas rinkinys.

Kontrauskų dailės kūrinių kolekcijai pradžią davė 1982 metais vestuvių proga gauta dovana – Dalios Kasčiūnaitės „Natiurmortas“. Iš pradžių Vaclovas ir Henrita per metus įsigydavo vos vieną paveikslą, daugiausia – Vokiečių gatvės Dailės salone prie Dailės parodų rūmų (dabar Šiuolaikinio meno centras) ir P. Cvirkos (Pamėnkalnio) galerijoje. Kai Nepriklausomybės pradžioje atsirado kitų galerijų – Lietuvos dailininkų sąjungos, privačių, – jie lankydavosi dailės parodų atidarymuose.

Vilniaus „Arkos“ galerijoje verslininkai įsigijo Šarūno Saukos „Pasipuošusį“ (1992); S. Cvetkovo „Seną koketę“ (1992), „Vartų“ galerijoje – Leonardo Gutausko „Verknės švendrynus“ (1993); Dailės salone prie Šiuolaikinio meno centro – Broniaus Gražio „Mergaitę“ (1986) ir kt. Dailės rinkinio perliukai, parodiniai paveikslai – Algio Skačkausko „Gaidys ir koja“ (1995) ir Raimundo Sližio „Šokėja“ (1985).

Verslininkams patinka bendrauti su meninkais. Kai kurių drobių, grafikos darbų jie įsigijo viešėdami pas Dalią Kasčiūnaitę, Raimundą Sližį, Raimondą Martinėną, Ramunę Kmieliauskaitę, Aloyzą Stasiulevičių, Naglį Karvelį, Eduardą Malinauską.

Sovietiniais metais apsilankę fotomenininko Antano Sutkaus dirbtuvėse įsigijo tris fotografijas. Tarp jų – ir garsiąją „Sartre`as kovoja su vėju Kuršių Nerijoje“ (1965).

Henritai ir Vaclovui Kontrauskams bendravimas su menininkais visada būdavo emocinio komforto dalis. Įsigydavo tai, kas patikdavo. Į kolekciją paveikslai pateko trejopai: turėjo patikti Henritai, patiko abiem arba „užkabino“ Vaclovą. H. Kontrauskienei labiausiai patinka Lietuvos autoriai, ir tik jie. Du paveikslus – „Astrų puokštė“ ir „Puokštė mėlynoje vazoje“, signuotus „M.T.“, – jie rado po močiutės mirties tvarkydami jos namų palėpę Rokiškio rajone, Laibgaliuose. Nors ir nėra vertingi menotyriniu požiūriu, jie neįkainojami šeimos istorijai. Jų kolekcijoje – daug Henritos klasės draugo Gedimino Pranskūno grafikos ciklų: „Atspindžiai“ (1986), „Žmonių pavasario šviesa“ (1988), „Žmonės pavasario šalyje“ (1989) ir drobė „Marokėzas“ (1991).

Kontrauskai visada žavėjosi Naglio Karvelio akvarelėmis ir skatino jį, atsidavusį ir ištikimai tarnavusį kino menui, kurti savarankiškus dailės kūrinius. Kolekcijoje yra penkios jo 1995–2007 metais nulietos akvarelės: „Eilė“, „Proto bokštas“, „Sunkios pagirios“, „Miestiečiai“, „Puota“ ir drobė „Intriga“. Šių intriguojamos ir mįslingos fabulos, preciziškos technikos akvarelių autoriaus tikrai dar laukia platesnis pripažinimas, o Kontrauskų turima solidi šio dailininko kūrinių kolekcija – vienintelė Lietuvoje.

Rinkinyje taip pat yra solidus Lietuvos tapybos klasiko Antano Žmuidzinavičiaus (1876–1966) peizažas „Rudens nuotaika“ (1931), kuriame vaizduojamas nostalgiškas Raudondvario parko motyvas. Kiti tapybiški gamtos vaizdai – tai Jono Vaičio (1903–1963) „Miško peizažas“, Jono Buračo (1898–1977) „Kleboniškio miškas“ (1957), Adolfo Reimerio „Rudens dargana“ (1949), Stasio Jusionio „Atodrėkis“ (1986), taip pat ankstyvi Aušros Bagočiūnaitės, Henriko Čerapo ir kt. autorių darbai. Vaclovo ir Henritos kolekcijoje nemažai senamiesčio, kitų žavingų kampelių vaizdų: Izabelės Bindler „Vilnius“, R. Filistovičiaus „Senamiesčio fragmentas“ (1988), Rimtauto Vincento Gibavičiaus „Vilnius, miesto siena ties Rūdininkų gatve“ (1988), Jūratės Mykolaitytės „Žydų gatvelė Vilniuje“ (1982).

Henritos ir Vaclovų Kontrauskų kolekcijoje džiugina nematytas Vaclovo Kosciuškos (1911–1984) kūrinys „Natiurmortas su stirniuku“ (1937).

Grafikos kolekcijoje puikuojasi Vlado Drėmos (1910–1995) darbai – „Natiurmortas“ (1935) ir „Duona“ (1938). Dailės rinkinyje daug lietuvių grafikų – Gražinos Didelytės (1938–2007), Ievos Labutytės (1938–2003), Mikalojaus Povilo Vilučio, Vincento Rimtauto Gibavičiaus (1935–1993), Vinco Kisarausko (1934–1988) ir kitų – kūrinių.

Henritos ir Vaclovo Kontrauskų namuose žavi Rimanto Idzelio skulptūra „Paukštininkas“ (1990). Ji primena, kad dailės rinkinio savininkams įdomūs įvairaus pobūdžio darbai (architekto Alfonso Keturkos, 1919–1995; Antano Krištopaičio, 1921–2011), taip pat ir įamžinantys Lietuvos bažnyčias, žymias vietas, žaismingas improvizacijas, vaizduotės šuorus. Tokie yra Henriko Natalevičiaus „Žūklė“, Klaudijaus Petrulio „Švarūs žaislai“ (1986), Valenso Jarmuševičiaus „Tikslas“ (1993), Arūno Jancevičiaus „Fantasmagoriškas vaizdelis“ (1983) ir „Saulė“ (1985).

Vaclovą domina įvairių šalių menininkai – baltarusiai, rusai, ukrainiečiai, lenkai, skandinavai. Jam ypač įdomios užstalės scenos: žmogus su vyno taure, alaus bokalu, natiurmortai su vaisiais, gėlėmis ir panašiai. Čia išsiskiria įspūdinga XIX a. pabaigos nežinomo autoriaus drobė „Didikas su alaus taure“. Kolekcijoje yra dar vienas XIX a. kūrinys – ikona „Paskutinė vakarienė“.

Verslininkas nevengia ir savamokslių dailininkų kūrinių – A. Kazono (1888–1981), M. Kėvišos, M. Bičiūnienės (1910–2009) ir kt. Įspūdingas ir smagiai nuteikiantis nežinomo autoriaus „Žmogaus gyvenimas“, regis, Vilnių pasiekęs iš Ukrainos.

Nebijo Vaclovas ir nežinomų autorių kopijų (žymių meistrų, pavyzdžiui, J. Chruckio), dekoratyvių darbų, atvirai demonstruojančių puošybinę funkciją, kičo, pavyzdžiui, V. Aleksiūno „Motina su vaikais“ (1956).

Vaclovas visada rūpinosi, kad autentiškuose XVI a. mūruose įsikūrusiame restorane „Ida Basar“ kabėtų derantys dailės kūriniai. Taip atsirado interjerus dekoruojantys paveikslai: romantiškos ar realistinės medžioklės, žvejybos scenos, puošnūs, vitališki gėlių ir vaisių natiurmortai. Na, ir visa, kas gali džiuginti, kelti ūpą, gerinti apetitą.

Henritos ir Vaclovo Kontrauskų dailės kūrinių kolekcijos nedidelė dalis eksponuojama Vilniuje, „Arkos“ galerijoje, demonstruoja jos savininkų skonį, interesus, pomėgius. Tai meno kūriniai įsigyti sau, saviems namams, savo ir artimųjų džiaugsmui. Todėl čia nėra daug didelio formato parodinių kūrinių, nesilaikoma meno lauke nusistovėjusių taisyklių. Tegu ši paroda suteikia džiaugsmo, malonių akimirkų ir parodų lankytojams.

 

Dailėtyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė