2017 m. liepos 11 d. – 29 d.

 

ROMUALDAS RADZEVIČIUS

Jubiliejinė tapybos paroda

„METŲ DĖLIONĖ“

 

ROMUALDAS RADZEVIČIUS

 

Romualdas Radzevičius tapytojo kelią pradėjo 1972 m., baigęs Vilniaus dailės institutą (dabar VDA). 1978 m. surengęs pirmąją personalinę parodą, dailininkas aktyviai įsijungė į parodinį gyvenimą, dalyvavo tarptautiniuose pleneruose, pelnė kūrybinius apdovanojimus. Jo tapyba išaugo ant lietuviškos ekspresionistinės mokyklos pagrindo ir, veikiama individualios mąstysenos, vystėsi intensyvėjančia minties bei formos apibendrinimo kryptimi. Likęs ištikimas tapybinės raiškos galiai ir stiprumui, dailininkas derina ekspresyvią, dekoratyviai apibendrintą kūrinių formą su simboliniu turiniu ir filosofine pasaulėjauta.

R. Radzevičiaus drobės iš pirmo žvilgsnio patraukia monumentalia, tvirtai suręstų vaizdų plastika, lakoniškomis abstrahuotų tapybinių dėmių struktūromis. Įsižiūrėjęs į veržliai erdvėje besivystančias formas, imi suvokti, kad jų transformacijose slypi prasmė: dinamiški, keisti pavidalai  artinasi link žiūrovo, skaidosi, tirpsta begalybėje... Jie kelia daugiareikšmes asociacijas, kartais išnyra kaip realūs gamtos atspindžiai arba sustingsta simbolinių ženklų pavidalu. Kompozicinė tektonika sujungia visas kūrinio dalis ir nukreipia vieningam judėjimui, kuris dažniausiai veda link visa organizuojančio centro - ten kur yra viso ko pradžia. Kosmoso alsavimas tarsi persmelkia dailininko kūrybą, paveikdamas jo kūrinių kompozicinę sandarą, minčių eigą.

Savo originalų meninį stilių R. Radzevičius suformavo ilgus metus stebėdamas ir tapydamas gamtą, analizuodamas ir sintetindamas jos formas bei būsenas. Skirtingai nei daugelis kolegų, dirbančių peizažinėje tapyboje, jis gamtą suvokia ne kaip įkūnytą kraštovaizdį, o kaip stichiją, kur vyksta globaliniai procesai: naujų reiškinių gimimas, transformacijos, šviesos ir tamsos susidūrimas. Viena pagrindinių tapytojo temų - šviesa, pasireiškianti kaip visuotinis fenomenas, sujungęs  dvasinę ir fizinę realybę. Metafizinė šviesa smelkiasi iš gilumos, prasimušdama pro tankų  erdvių rūką ar trapų ažūrą; melancholiškai užliedama tirpstančius visatos darinių kontūrus, ji žybsi alinančia raudona, violetine ir kitomis spektro spalvomis, kurias nustelbia spindinti lyg auksas geltona - tradicinė sakralumo spalva. Prasiskyrus tamsai, liepsnojančios šviesos skeveldromis ji veržiasi į naują būtį arba trykštančia versme simbolizuoja viltį, minties blyksnį, didžiojo sprogimo paslaptį... Simbolinis šviesos apraiškų įprasminimas realizuojasi per judėjimą erdvėje. Šviesos dėka erdvė tampa organizuota struktūra, modeliuojama keliais sluoksniais, atveriančiais skirtingus vaizdo planus. Dailininkas jautriais potėpiais perteikia perėjimus iš vienos dimensijos į kitą, spalviniais ir toniniais niuansais sukuria paviršiaus virpėjimą, teikiantį darbams gyvybės, dinamikos ir nenuspėjamumo nuojautų. R. Radzevičiaus tapyba žadina vaizduotę, kviečia susikaupti, mąstyti apie egzistencijos begalybę, žmogaus, gamtos ir visatos ryšius.

Dailėtyrininkė Gražina Gurnevičiūtė