2016 m. gegužės 10 d. – 28 d.

Vilniaus tapytojų paroda

„100% TAPYBOS“

 

100% TAPYBOS

 

Šiuolaikinėje dailėje susidomėjimas tapybos žanru šiuo metu didėja. Tarptautinėje meno erdvėje rengiamos rimtos analitinės parodos, kai kuriose didelėse meno mugėse (pvz. Bazelio) vyrauja tapyba, žinoma galerija „Saachi“ surengė parodą „Tapybos triumfas“, be užuolankų teigiančią tapybos prioritetą.
Šioje parodoje norima parodyti vilnietiškos tapybos kontekstą, palyginti-sugretinti įvairių kartų tapytojų kūrinius - tarsi perpjauti sluoksniuotą Vilniaus tapybos pyragą. Paroda diskutuoja apie šiuolaikinės tapybos būklę, cituojant Paulį Klee: „sugretina regimąsias mintis“, nes menininkai kalba skirtingomis kalbomis.
                      Kiekviena karta savaip supranta meno vertę, turi savus meno vertinimo kriterijus, madas, meninės išraiškos būdus. Tai kaip geros muzikos pomėgis: vieni vertina klasikinę muziką, kiti klausosi džiazo, dar kiti mėgsta roką, elektroninę muziką ir kt. Ar galima atsekti meninių tradicijų, vertybių pereinamumą, ar šis santykis yra aštresnis, konfliktiškesnis?
                      Šiuolaikinę tapybą veikia besikeičiantis kaleidoskopiškas pasaulis, verčiantis ieškoti naujų reflektavimo galimybių. Tapyba ir jos išraiškos priemonės neišvengiamai kinta. Kiekvienas menininkas šiuolaikinę tapybą galėtų apibūdinti, remdamasis savo empirine ir semantine patirtimi suformuotu,  asmenybės  pasaulėžiūrą atspindinčiu požiūriu.
           Stilistinė parodos įvairovė buvo nuspėjama, nes dalyvavimui parodoje buvo pasirinkti tapytojai, išsiskiriantys savo kūrybinio mąstymo ir išraiškos stilių margumu. Buvo kreipiamasi ir į kuriančius dailėtyrininkus, ir į jaunuosius, jau pripažinimą pelniusius, kūrėjus. Tik vienoje erdvėje matant skirtingų kartų ir krypčių menininkus galima bandyti konstruoti bendrą šiandieninės tapybos vaizdą.
Vyresniosios kartos tapytojų kūryba yra gerai žinoma, nuo seno sekama, išanalizuota, jau tapusi chrestomatine (R. Bičiūnas, V. Antanavičius, A. Šaltenis ir kt). Pati aktyviausia, skaitlingiausia yra vidurinioji karta. Būtent jos atstovai formuoja Lietuvos tapybos veidą, jie sudaro LDS tapytojų branduolį (R. Čeponis, A. Vozbinas, G. P. Janonis, R. Bartkevičius, I. Budrytė, A. Kirvelytė, L. Liandzbergis, V. Marcinkevičius, Ž. Augustinas ir kt.). Iš jaunosios kartos atstovų visuomet tikimasi įdomių įdėjų, netikėtų meninių sprendimų, naujumo ir šviežumo. Jaunųjų karta nurodo naują požiūrį į tapybą, pateikia šiuolaikines tendencijas (J. Kyzikaitė, A. Zakarauskas, E. Ulčickaitė, G. Jagminas ir kt.). Vienoje erdvėje sugretinant kelias tapytojų kartas, išryškėja kartų takoskyros. Ar amžinas aštrus kartų konfliktas, ar kolegialus sugyvenimas?  Ar amžius lemia meninės kokybės šviežumą?
                      „100% tapybos“ - parodos pavadinimas su ironijos doze, kai tarsi tikimasi tikro, kokybiško produkto (kaip „100% medvilnės, vilnos, aukso“ ar kai sakoma, kad kažkas yra „100% -inis amerikietis ar lietuvis”). Tai kaip kokybės garantas, artėjimas prie nepasiekiamo absoliuto. Todėl ši paroda neturi tradicinio kodinio pavadinimo, pagrindinis kriterijus – Tapyba. Tai parodymas, kaip ji atrodo šiandien, koks šiandien yra Vilniaus tapytojo mąstymas ir matymas. Parodos ekspozicija demonstruoja Vilniaus tapybos veidą,  šiandieninio tapytojo požiūrį  į tapybinę išraišką, techniką, kompoziciją, tematiką, stilsistiką ir spalvas.
                      Parodos uždaviniai: konstatuoti tapybos, kaip vienos iš pamatinių vaizduojamosios dailės sričių, gyvybingumą ir tęstinumą. Apčiuopti šiuolaikinės tapybos pulsą, kryptis, stilistines ir technines naujoves.

 

Parodos kuratorės: Arūnė Tornau, Meda Norbutaitė