2016 m. balandžio 12 – 30 d.

Tapybos paroda

AD ORIGINEM

----------------------------------------------

April 12 - 30, 2016

Painting exhibition

AD ORIGINEM

AD ORIGINEM

 

ad ORIGINEM

Ad ORIGINEM – progresyvios tapybos paroda. Į pradžią – toks yra šios „pažangos“  idėjos moto, atėjęs iš lotyniškos sentencijos: progressus ad originem, regressus ad futurum. Tai savu kūrybos išgyvenimu ir pastangomis išreikšta tapybos išsaugojimo idėja. Ji kuriasi ir bręsta toli nuo institucijų formuojamo vienamačio „diskurso“, yra laisva, besiformuojanti, kritiška ir filosofiška.
Ad ORIGINEM nesutinka su tapybos nužmoginimu, pasireiškiančiu „socialinio diskurso'' aktualumo ideologijų diktatu, generuoja ir skleidžia, saugo ir puoselėja kūrybos autentiškumo, subjektyvumo, asmeniškumo ir tapybinės laisvės idėjas.
2013 ir 2015 metais Ad ORIGINEM projekto bendros parodos buvo surengtos Lietuvos dailininkų sąjungos Pamėnkalnio galerijoje. Trečioji išplėstinė tapybos paroda LDS „Arkos“ galerijoje – tęstinio projekto dalis, joje pristatoma lyrinė- minimalistinė ir ekspresyvi bei figūratyvi abstrakčioji tapyba. Rudenį parodą planuojama parodyti Krokuvoje, bendradarbiaujant su menininkų asociacija „Otwarta Pracownia“.

Ad ORIGINEM dalyviai: Henrikas Čerapas, Agnė Kulbytė, Algimantas Černiauskas, Gytis Aštrauskas, Kristina Mažeikaitė, Simona Merijauskaitė, Artūras Mitinas.
Plačiau apie tapytojus – informaciniame priede

Paroda veiks: 2016 04 12 – 2016 04 30
LDS galerija “Arka”

Projekto rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga
Projekto partneriai: Krokuvos menininkų asociacija „Otwarta Pracownia“  

 

Parodos dalyviai:

Henrikas Čerapas
1987 m. baigė Valstybinį dailės institutą (dab. Vilniaus dailės akademija). Tapybą studijavo pas profesorius: Kostą Dereškevičių, Vladą Karatajų, Augustiną Savicką. Nuo 1995 metų dėsto VDA. Išplėtojo savitą figūratyvios abstrakcijos sampratą, atsiremdamas į P. Cezanne’o, V. Eidukevičiaus, A. Giacometti plastikos idėjas, abstrakčiojo ekspresionizmo įtakas. Tapyba persmelkta monochrominės apibendrintos formos siekio, vadovaujasi maksimaliu procesiškos tapybos savybių eksploatavimu. Tai prieštaringa, tačiau jau vien pačiu savo braižu  - novatoriška ir unikali klasikinių tapybos idealų išraiška. 1990–2010 metais grupės „Angis“ rengtose parodose tapytojo drobės išsiskyrė lyrinių-dramatinių autobiografinių temų plėtote. Ši nuosekli tapybinė savi-refleksija ypač atsiskleidė personalinėse parodose: nuo ankstyvųjų natiurmortinių kompozicijų („Alijošiai“) iki peizažinių žemės paviršiaus tapybinių struktūrų („Dirvonai“), kartais peraugančių arba susietų su skulptūrine plastika (aptašytais medžio pavidalais). Nuo 2000 metų tapyba vystėsi didelio formato drobėse - daugiausia gimtosios Papilės reminiscencijų, geležinkelio motyvais (personalinė retrospektyva „Ten Years After“ Vilniuje, 2007 m.) ir pastarojo laikotarpio megapaveiksluose - abstrakčiose alegorinėse kompozicijose (personalinė kūrybos dešimtmečio retrospektyva „Vienas kelyje“ Kaune, 2014 m.). „Ad Originem“ projekto parodose pristatomi kūriniai - iš pastarųjų metų ciklo „Live“. Peizažinis reginys ir savitai įvaldytas ekspresyvus tepimo būdas čia maksimaliai supaprastinti - drobės tepimo, braukymo veiksmas virtęs egzistencine tapytojo būklės metafora.

Agnė Kulbytė 
2003 m. baigė Vilniaus dailės akademijos tapybos magistrantūrą, 2007 m. – meno aspirantūrą (vadovas prof. Leopoldas Surgailis); nuo 2008 metų dėsto VDA. Tapybos ieškojimų pagrindas - peizažas, atsiveriantis turinio ir formos apmąstymams. Ankstyvojoje kūryboje veikė kraštovaizdžio – regimojo vaizdo konstanta   (nakties, prieblandos ar dienos šviesos peizažinės sąrangos, atsiremiant į C. Permeke, C. Pissarro, A. Deraino, R.P. Vaitiekūno, A.J. Kuro tapybinius sprendimus). Ilgainiui, paprasto motyvo simbolika įgavo meditatyvaus figūratyvumo(Kintančios erdvės peizažų ciklai su urbanistiniais daugiaaukščių motyvais, 2003-2008 m.), atmosferiškumo ir erdviškumo pavidalus (Distant Landscapes, pradėtas tapyti Šiaurės šalių menininkų rezidencijoje Norvegijoje 2007 m). Įsitraukta į tapymą vaizdo užuominomis – išgyvenimo ar prisiminimo koncentracijomis, atliktomis lengvu piešiniu, vien šviesos dėmių slinktimis, tonacijomis, kas kartą unikaliu atskiro vaizdinio mastelio išgavimu. Šviesos perteikimo idėja atvedė prie abstrakcijos - radikalesnių formos-materijos eksperimentų, savito sąryšio su „baltojo minimalizmo“ idėjomis. Šios paieškos susiformavo kaip savita, paradoksali tikrovės vaizdo pasitelkimo strategija – minimalizuota forma atskleidžiant maksimalų realybės redukavimo efektą (personalinės parodos Tapybos redukcijos Kaune, 2010 m., Spontaniškos būsenos Vilniuje, 2011 m., Świecenie Krokuvoje, 2016 m. ir kt.). Pastarųjų metų nedidelio formato tapybos ciklai – betarpiški, neprojektuojantys, dienoraštiniai. Lango, palangės, durų nišos, pastato horizonte motyvai tęsiasi meditatyviomis serijomis, balansuoja realumo-abstraktumo reikšmėmis. Pasikliaujama tapymo proceso spontaniškumu, vaizdinių asociatyvumu. Atsiremiama į H. Čerapo monochrominės nevaizduojančios plastikos kryptį, A. Giacometti vidaus-išorės vaizdo „schematizmą“. Tokia pabrėžtinai intravertiška vaizduosena siekiama adekvatumo numanomos – nekintančios visumos iliuzijai. Neatsitiktinai, reprezentacijos galimybių ir prasmės apmąstymas yra ir tapytojos filosofinio tapybos tyrimo laukas.

Algimantas Černiauskas
2012 m. baigė Vilniaus dailės akademijos tapybos magistrantūrą (prof. Henriko Čerapo studijoje). Jo kūryboje susilieja tapybinės, poetinės ir muzikinės vaizduotės virtuoziškumas, atsiskleidęs didelio formato, abstrakčių, spalvingų, dekoratyvių tapybinių paviršių serijose. Tai drobėse, faktūrose nesutalpinami vaizdiniai ir jausenos – kartu ir nepakartojamų, neatgaminamų gyvybinių, organinių procesų paralelė. Šią tapybą galima pavadinti šiuolaikine neomodernizmo apraiška, kuri išplėtoja stipraus optinio efekto radimosi galimybes (saulėtekių motyvai) ir su didžiule energija išsako vizualinio užmojo jėgą ar jo troškimą, bei neįmanomybę (eksperimentai su formatu). Šią strategiją A. Černiauskas įtvirtino savo debiutuose - kartu su H. Čerapu surengtose parodose (Kontracepcija, 2010 m., Jauno gitaristo meilės darželis, 2012 m.), bei savo kartos tapytojų grupinėse parodose (Baltas lapas, 2013 m., Laisvė – tai mes. Gynybinės sienos bastėja, 2015 m., Vilniuje). Pastarųjų metų individualiuose parodose ir projektuose (Lunatiko Ola, Alytuje, Tapyba iš už Merkinės, Merkinėje, Mergelių skaistalai, Gyvenimas krūme, Vilniuje ir kt.) savita manipuliacija tapybine energetika tapo neatsiejama nuo performanso ar akcijos, bei tapytojo personos įvaizdinimų video darbuose. Intensyvi Černiausko kūrybinė veikla turi autoironijos, sarkazmo, kriticizmo ir avangardistinio nusiteikimo, byloja apie autentiškus kuriančio tapytojo egzistencijos fiksavimus.

Gytis Aštrauskas
2012 m. baigė Vilniaus dailės akademijos tapybos magistrantūrą (prof. Jono Gasiūno studijoje). Jo individualiems ieškojimams svarbios postmoderniosios filosofijos idėjos, ypač abstraktaus vaizdo samprata, jo suvokimo paradoksai. Instaliatyvus kūrybinis projektas pristatytas ŠMC surengtoje grupinėje parodoje „(Kaip aš čia patekau) Tapyba Lietuvoje” (2012 m.). Tam tikras tapybinės raiškos konstravimas, projektavimas, analitinis suvokimas ir tuo pačiu nenuspėjamos terpės tarp paveikslo ir žiūrinčiojo atsiradimas susitelkia rezonuojančio paviršiaus pavadinime. Tai atsispindi ir pastarųjų metų kūrybiniuose ieškojimuose, laisvai eksperimentuojant su gestinės ir koloristinės tapybos efektais, nieko nesuobjektinant, nesustabdant, neišeinat iš meditatyvios būsenos (ciklai „Blogos savybės“, „Sulankstyta plastmasė“, „Cold in the Summer“). Neatsitiktinai, šių tapybinių paviršių serijos yra žymimos skaičiumi – kaip nuoroda į begalinį vaizdinių produkavimo srautą („9 / 336. Be pavadinimo“, 2015 m.). „Ad Originem“ parodų kontekste akrilinė, minimalistinė Gyčio tapyba žaismingai patvirtina, kad tapymas visada tik prasideda, kad tai „slystantis žvilgsnis“. Abstrakcijos būsena, kad vaizdavimas virstų „nuliniu“ - net nepasiekiama, potėpiai ir paviršiai patys fiksuoja išgyvenimus, konstatuoja bėgančio laiko figūras...

 

Kristina Mažeikaitė
2015 m. baigė Vilniaus dailės akademijos tapybos magistrantūrą (prof. Henriko Čerapo studijoje). 2014 m. pelnė Ary Stillman vardo stipendiją; 2016 m. - Valstybės stipendiją meno ir kultūros kūrėjams. Kūriniai eksponuoti individualios parodos projekte „No more Excuses“ Vilniuje (2014 m., su S. Merijauskaite), grupinėse parodose: „Mitas ir menas“ Kaune, 2014 m., „Ar(t)chyvas“ Vilniuje, 2015 m. ir kt. Kristinos tapybos ypatumas – spalvos-struktūros sąryšis. Jo atspirtis - vadinamasis struktūrinimo metodas, įžvelgtas toje tapybos tradicijoje, kuri tiek Lietuvoje, tiek Europoje vystėsi šalia populiaresnės - ekspresionistinės-koloristinės tapybos krypties (P. Cezanne’o, V. Eidukevičiaus, A. Petrulio, A. Savicko tapyboje). Vaizdo sąranga čia siekiama apmąstyti pagrindinius vaizdo parametrus (dangus-žemė, vertikalė-horizontalė), konstravimu suvaldyti ekspresiją-chaosą, taip išsaugoti reginio sukeltą vizualinį krūvį. Originaliai ir intelektualiai suvokta atrama tradicijoje virto Kristinos plastinių idėjų auginimu, o jos tęsimas - sąmoningai prisiimtu kūrybos uždaviniu ir menininkės misija. Radikali ir tiesioginė struktūrinio metodo išsklaida - ankstyvasis tapytojos ciklas dzūkiško audinio-divono motyvais („Naktis irgi šviesa“, 2013 m.). Rašto ritmų kartojimas teptuko brėžiais (lyg „būgno mušimas“) virto priemone atskleisti giluminių jausenų kodus. Iš šio ciklo išplaukė 2015-2016 m. tapytos serijos:„Tylūs kambariai. Vieniši namai“, Interjerai (dedikacijos artimųjų buvimui), Sodai (metų laikų variacijos), Tapytojo studija (gyvas romantinio motyvo ir pasaulėvaizdžio įkūnijimas). Juose galima įžvelgti paralelę A. Vaitkūno, H. Čerapo ar abstrakčiosios tapybos atstovų (Joan Mitchell) struktūriškiems vaizdiniams. Dideliuose, energingai nutapytose Kristinos formatuose skleidžiasi amžinųjų gamtos ciklų ir trapių laiko struktūrų įtampos – epinis būties dramatizmo suvokimas.

Simona Merijauskaitė 
2015 m. baigė VDA tapybos magistrantūrą (prof. Henriko Čerapo studijoje). 2011 m. studijavo Utrechto menų akademijoje Olandijoje, kur dalyvavo parodoje „Empty space“. 2016 m. - Valstybės stipendija  meno ir kultūros kūrėjams. Jau ankstyvuoju savarankiškų ieškojimų etapu reiškėsi kaip intuityvistė, kraštutinai ekspresyvių, akcionistinių tapymo metodų šalininkė, manipuliuojanti nenuspėjamos ir neatkartojamos tapybinės energetikos iškrova ir poveikiu. Tapybinėje raudonosios monochromijos serijoje „Red“ (2012 m.) šie ieškojimai persipynė su intymumo, seksualumo, moteriškumo temų refleksijomis ir savi-projekcijomis. Figūratyviuose paveiksluose „Sapnai“ prieita iki vaizdinių koncentracijos, monumentalumo („No more Excusses“, su K. Mažeikaite, „Q 14 / Kvadrienalės ekspozicija“ Vilniuje, 2014 m.). Apsistojusi ties organiškų formų – akmenų „motyvu“ nustebino intuityvia tapybos metaforika, ir veržlia ženkliška tapyba, veikiančia archetipiniais vaizdiniais, gamtos misticizmu. Akmuo nepasiduodantis išjudinti, - pačios tapytojos žodžiais tariant, tai tik forma, kuria reiškiama materijos-dvasios, vidaus-išorės, idėjos-medžiagos dialektika, tarsi iššaukiama nostalgija  pirmapradžiams tvarinijos vyksmams. Kameriškos struktūros greitai pervirto į erdvinių dimensijų kūrimą ir plėtrą (semiantis įkvėpimo iš A. Kieferio tapybos kosminių vaizdinių). Instaliatyvios tapybos kolekcijos įvardijimas Akmenų siena tapo ir „Ad Originem“ projektui svarbiu – rezistencinę prasmę turinčiu simboliu.

 

Artūras Mitinas
Vilniaus dailės akademijos tapybos magistrantas (vadovas - prof. Henrikas Čerapas) jau yra dalyvavęs ne vienoje VDA studentų kūrybos parodoje, Šilavoto plenerų parodose, „Ad Originem“ projekte. Ilgai brandintas tapybines idėjas savarankiškai pristatė parodoje „Artimoji aplinka“ Vilniuje (2015 m., su Aušra Žvinyte). Ankstyvajame darbų cikle „Pakelės - be pavadinimo“ (2014 m.) gilinosi į klasikines tapybinės reprezentacijos problemas. Tapyti paprasti stebimos aplinkos daiktai (rakandai, įrankiai), natiurmortinės kompozicijos. Ieškota lakoniškos struktūros ir piešinio, kuo tikslesniam tų pavidalų įbūtinimui, jų atšiauraus „tikroviškumo“ perteikimui. Ši asketiško susikaupimo turinti tapyba maitinosi A. Giacometti, F. Bacono, o ypač H. Michaux išbandytomis prieigomis, - formos realizacijos siekį suvokiant kaip nenuspėjamą procesą. Ilgainiui tokia plastikos samprata virto savita vidujybės filosofija, įmanoma vien kaip pasąmoninis vaizdinio atskleidimas, kaip vidinių pajautų ir išorinių regimybių nuolatinė dinamika ar dialektika. Regis, Artūras vien eidamas nihilistinių savijautų paribiu atskleidžia savo sielovaizdžius, pripildytus universalesnių-atvirų prasmių, o jie veik spontaniškai reiškiasi pagauti pačios tapybos transformacijų įtampos. „Krematoriumų“ serijose (2015-2016 m.) tapybos kalba formuluojamos vaizdinės aporijos, išsiskaidymai ar trūkiai, pauzės, kur tartum išsenka bet kokie vaizduojantys simboliai ir filosofinės refleksijos; ši tapybos kalba skirta sudėtingiems dabarties būvio kataklizmams išsakyti.

Parodos „Ad Originem“ kuratoriai:  Agnė Kulbytė, Henrikas Čerapas