2015 m. liepos 21 – rugpjūčio 8 d.

ADOMAS MATULIAUSKAS

Grafikos darbų paroda

VILNIAUS MIESTO ŽENKLAI

 

ADOMAS MATULIAUSKAS

 

Istorijos įženklinimas dabartyje

Adomas Matuliauskas. „Vilniaus miesto ženklai“. 2011-2015

Grafiko Adomo Matuliausko darbus nedažnai išvysi parodose – didžiausią kūrybinio laiko dalį yra pasiglemžusi knygų grafika, solidžiais tomais nugulusi knygynų, viešų bei privačių bibliotekų lentynose ir džiuginanti daugiausiai akademinės bendruomenės estetinius receptorius. Tačiau Adomas randa laiko ir laisvajai kūrybai. Parodoje eksponuojamose nespalvotose miniatiūrose skleidžiasi retai dabar sutinkamas neoromantizmas: žavimasi praeitimi ir gamta, vadovaujamasi stipriomis emocijomis, o ne protu, aukštinama didvyrių drama, epiškumas ir vaizduotė nugali buitiškumo tendencijas ir kt.  
Jose su pagarba ir meile žvelgiama į senojo Vilniaus istorines vietas ir herojus, nostalgiškai prisimenama šlovinga praeitis, ją traktuojant su optimistine džiaugsmo, kad visa tai buvo, gaida. Tarsi neegzisuotų drumzlina kasdienybės rutina ir šiuolaikinio miesto gatvių šurmulys. Adomas nori matyti tik tai, kas tvaru ir perduodama iš kartos į kartą, bei neslepia susižavėjimo. Jo Vilniuje dar teberymo senojo miesto gynybinės sienos, jų dar nepalietę praūžusios istorijos audros. Tai rekonstruota didingoji senovė, kur susipina ir tik įsivaizduojami, ir realiai išlikę simboliai – valdovo karūna, kalavijas ar teberymantys bažnyčių bokštai, regimi pro puošnius gėlių žiedus. Seni laikai regimi pro ažūrinį augalų tinklą, kuris sujungia praeitį ir dabartį.
Šilkografijos komponuojamos į medaliono formą, kuri sustiprina dekoratyvumą, atėjusį iš istorinės architektūros, spaudinių, senosios kultūros. Tiesa, šios puošmenos asketiškos – jos nespalvotos, nors traukia vingriomis, ekspresyviomis, bet tiksliomis linijomis. Kartu šiuolaikinis žiūrovas gali įsivaizduoti, kad viską mato pro apvalią camera obscura akutę ir kadrai keičia vienas kitą iš pasakiškų tapdami realiais – gali pamanyti, kad iš tikrųjų Vilniuje skleidžiasi stebukliniai augalai, teberusena šventasis aukuras ir tebegyvena rūstus valdovas. Taip dar aiškiau, kad praėję ir šiuolaikiniai laikai yra neatsiejami – viskas ir prasideda, ir vis dar tęsiasi. Todėl esi priverstas patikėti, kad įmanoma šiuolaikinė legenda apie geležinį vilką, kad siela gali kilti aukštyn su barokiniais senamiesčio bažnyčių bokštais. Galiausiai, šios šilkografijos kalba apie laimę gyventi Lietuvoje...

Dailėtyrininkė Birutė Pankūnaitė