ALFONSAS ČEPAUSKAS

Jubiliejinė grafikos ir skulptūros paroda
„ISTORINĖS INTERPRETACIJOS”

2014 m. liepos 8 – 26 d.

ALFONSAS ČEPAUSKAS

 

ALFONSO ČEPAUSKO kūryba daugiaplanė ir universali. Jo meninių idėjų lauke ekslibrisas, estampas, asambliažas, skulptūra, koliažas. Kelionėse nusipiešti architektūros, keliautojų, poilsiautojų, prašytojų eskizai, tapybos etiudai, tartum mažos poetinės miniatiūros pasakoja gyvenimiškas istorijas.
          Kūrybos kelią pradėjęs nuo mažosios grafikos ir ekslibrisų, A. Čepauskas  iš miniatiūrinių vaizdinių pasaulio išsiveržė į sudėtingos ir įvairiaplanės grafikos erdves, kuriose susiformavo ir atsiskleidė jo savitas mitologinis, filosofinis pasaulis, pagrįstas Lietuvos istorijos, Tėvynės temų interpretacijomis. Nuo XX a. septintojo dešimtmečio lino raižiniuose akcentuojamas būdingas monumentalių ir apibendrintų, stilizuotų formų ritmas ir ekspresionistinė raiška, artima Kauno meno mokyklos tradicijai („Medkirčiai“, „Apokalipsės teatras“). Improvizacijos Vilniaus miesto temų grafikos kalba juvelyriškai išgryninta. Ofortai akcentuoja erdvę, kurioje jungiasi atpažįstamų Vilniaus miesto senosios architektūros paminklų poetinės vizijos su siurrealistiškai įaustais žmonių rankų, veidų, figūrų, gamtos motyvais.
          A. Čepausko grafika perteikia ir patriarchalinio kaimo modelį. Buities fiksavimas joje virsta sakraliais būties ženklais su liaudies medžio raižinio atspaudo, koplytstulpio silueto ar rūpintojėlio pėdsakais („Jaunystės prisiminimai“, „Šventadienis“, „Samogithia“). Autorine technika sukurtuose estampų cikluose „Žemiškos interpretacijos“, „Būties paženklinimas“, „Gyvenimiškos atodangos“, „Pastangų eksplikacija“ meninės būsenos dominante  tampa filosofinis žmogaus būties suvokimas ir pastangos aprėpti dar nepažintus jos aspektus.
          Ypač svarūs plastine ir idėjine prasme yra šioje parodoje eksponuojami mitologiniai istoriniai grafikos ciklai „Karšuvos poringė“, „Trapėnų kronikos“, „Išlikimo kelias“. Juose atskleidžiama Žemaitijos istorija, legendos, visai Lietuvai svarbi valstybingumo, laisvės, kovų ir kasdieninio gyvenimo cikliškumo simbolika. Šešiolikos lakštų „Trapėnų kronikos“ cikle realūs žmonių darbai, dramatiški kovų epizodai kalba apie monumentalią tautos gyvybės idėją, gimtojo krašto istoriją, Pilėnų tragiškos kovos legendą. Dviejų dalių „Karšuvos poringės“ ciklo trisdešimt dviejuose lakštuose daugiaprasmės viduramžių legendų ir realių įvykių improvizacijos, atspindinčios karšuvių kovas, buitį bei istorinius lūžius XIX–XX a. pirmoje pusėje („Lemiamas susitikimas“, „Nesvetingi kontaktai“. „Išvarymas“, „Ant bruko“). Daugelis jų būdingi ir visam kraštui. Apie vykusias žemaičių kovas sukurtas ciklas „Išlikimo kelias“. Kupini grėsmingos nuojautos, kautynių įtampos reljefiški lakštai atskleidžia sunkios ir permainingos istorijos epizodus: kovų, pergalių ir įsibrovėlių prapulties įvaizdžius („Skuodo kautynės“, „Durbės sankirtis“, „Galas“).
          Naujausiame devynių lakštų „Lizdeikos“ cikle - viena žinomiausių - Vilniaus įkūrimo legenda. Sudvejintais piešinio kontūrais lyg senųjų Vilniaus monetų reljefais perteiktas šios istorijos legendinis scenarijus, kuriuose - kunigaikščio Gedimino ir krivio Lizdeikos veiklos  interpretacijos.
          Formos vitališkumas ir plastinė įtaiga būdinga A. Čepausko skulptūroms. Autorius jas įtaigiai skobia, drožia iš medžio, lanksto ir kniedija iš metalo, raižo akmenį, granitą, marmurą. Medžio skulptūrose galima jausti liaudies meno, koplytstulpių įtaką. Akmens miniatiūros pateikia ne tik gamtos pavidalams artimas nešlifuotų akmenų formas, bet ir išreiškia autentišką primityviosios skulptūros plastiką. Ypač originalios ažūrinės iš metalo juostelių išlankstytos buitinių, sportinių, sakralinių skulptūrėlių kompozicijos. Kitokį, kampuotą siluetą turi iš ofseto plokščių išlankstytos monumentalių formų skulptūrėlės, kuriuose plastinių judesių, iškilimų, įlenkimų įvairovė sudaro šviesos ir šešėlių žaismą.
          Alfonso Čepausko kūryba atspindi ir nūdienos meno tendencijas. Jis bando atskleisti materijos ir dvasinės paslapties klodus ir talpia menine kalba išreikšti istorinę atmintį.                                                                                      

Dailėtyrininkė Nijolė Nevčesauskienė

 

ALFONSAS ČEPAUSKAS gimė 1929 m. Tauragės rajone netoli Skaudvilės.
Keletą metų gyveno Tauragėje. Baigęs Kauno taikomosios dailės mokslus dirbo meniniu redaktoriumi periodinės spaudos leidiniuose. Sukūrė prozai ir poezijai iliustracijų, per 1200 ekslibrisų, keliasdešimt skaitlingų estampų ciklų ir pavienių grafikos lakštų, kamerinių medžio, mažosios metalo plastikos, akmens skulptūrėlių ir kitokio meno. Dalyvaudamas daugelyje Europos, Azijos, Amerikos šalių parodose bei konkursuose, pelnė per pusšimtį įvairių apdovanojimų. Keliasdešimt personalinių parodų surengė Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Estijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Prancūzijoje, Suomijoje ir Danijoje. Publikavo keliasdešimt straipsnių apie parodas, ekslibriso žanrą Lietuvos ir užsienio leidiniuose, išleido praktinę metodinę knygą „Kaip sukurti ekslibrisą“, aplanką „Trapėnų kronikos“, albumą ir aplanką  „Karšuvos poringė“. Surengė keliasdešimt vietinių ir tarptautinių konkursinių parodų: „Vilnius–metropolis Lituaniae“, „Gediminui – 650“, „Sakralinis ekslibrisas“, „Catechismus – 450“, „M. K. Čiurlioniui – 125“, „Žalgiriui – 600“, „1863 sukilimas“ ir daugelį kitų, sudarė jų katalogus.
Gyvena Vilniuje, yra Lietuvos dailininkų sąjungos, Lietuvos žurnalistų sąjungos, Meno kūrėjų asociacijos narys.